Rekomendacijos ir patarimai slaugantiems namie
Pamokos slaugantiems sergančiuosius senatvine demencija. Gydant demencija sergančiuosius vaistais ne visada pavyksta sulaukti gerų rezultatų. Deja, ligonius prižiūrinčių institucijų paslaugos Lietuvoje neišplėtotos taip, kaip kitose Europos šalyse, kur šiems žmonėms skiriama daug dėmesio. „Todėl mūsų aplinkybėmis labai svarbios nemedikamentinės priemonės, ypač – bendravimas”, – pabrėžia Kauno medicinos universiteto Geriatrijos klinikos gerontologė doc. dr. Jūratė Macijauskienė. Bet daugelis neturi pakankamai žinių, kaip bendrauti su sutrikusio elgesio ir emocijų artimaisiais. Tai kelia didelį stresą tiek sergančiajam, tiek jį slaugančiajam ir yra dažniausia priežastis, kodėl kreipiamasi pagalbos į specialistą. Demencija (lot. dementia – beprotybė) apibūdinama kaip sindromas, sukeltas smegenų ligos, dažniausiai lėtinės ir progresuojančios, kuria sergant pažeidžiama gana daug aukštesniųjų smegenų žievės funkcijų: atmintis, mąstymas, orientacija, suvokimas, skaičiavimo įgūdžiai, sugebėjimas mokytis, kalba, protavimas, tačiau sąmonė sutrikusi nebūna. Sutrikus pažinimui paprastai pablogėja emocijų kontrolė, socialinis elgesys ar motyvacija. Dėl to tampa sunkiau formuluoti mintis, bendrauti. Vyresnio amžiaus žmones gali trikdyti pablogėjusi klausa, regėjimas, pasikeitusi aplinka, skausmas, diskomfortas, vartojami medikamentai, blogas miegas, kiti sutrikimai ir ligos. Pagrindiniai demencijos gydymo būdai yra elgesio terapija ir nemedikamentinės priemonės – t. y. socialiniai ir aplinkos pakeitimai, muzikos ir šokio terapija, farmakoterapija bei tinkamos priežiūros įstaiga.
Bėdos dėl bendravimo. Gydant demenciją, ypač svarbus bendravimas su sergančiuoju. Tačiau globėjams kyla nemažai rūpesčių. Pavyzdžiui, su sergančiuoju sunku ilgai kalbėti, nes jis negali sukaupti dėmesio. Kadangi sergantysis gali susitelkti tik į vieną užduotį, sudėtingos instrukcijos jį glumina. Jis gali stengtis apibūdinti daiktą, kurio pavadinimo jau nebežino ar sukurti naują žodį jam apibūdinti. Neretai nuolat kartoja žinomus žodžius, jam sunku logiškai reikšti mintis, todėl nukenčia teiginio prasmė. Pablogėjus atminčiai, žmonės nuolat kartoja mintis, greitai pamiršta, kas buvo ką tik pasakyta. Pablogėjusi klausa ir regėjimas dar labiau sunkina bendravimą, gali pasireikšti net pyktis, agresija. Tad J. Macijauskienės patarimai padės globėjams išvengti šių nesklandumų.
Orientacija. Orientacija turi įtakos bendravimui, todėl reikia stengtis ją gerinti. Suvokti laiką padeda didelis laikrodis (tačiau nerekomenduojami skaitmeniniai), kalendoriai su didelėmis ir aiškiomis raidėmis, su nurodyta data ir savaitės diena (arba dienos-nakties kalendorius, „Forget- me-not”). Naktį patariama palikti įjungtą apšvietimą, nes tai padeda orientuotis ir sumažina klaidžiojimo tikimybę. Rašytinės instrukcijos ir užrašai su pavadinimais ant daiktų (pvz., ant virtuvės reikmenų) primena pamirštus daiktų pavadinimus. Taip pat padeda dienoraščiai, užrašai, tvarkaraščiai, nuotraukų albumas.
Aplinka. Jos pritaikymas yra vienas svarbiausių veiksnių, rūpinantis sergančiaisiais demencija. Aplinka turi būti jauki ir pažįstama. Padėti įvertinti namų aplinką dėl galimų pavojų (paslepiant ar užrakinant potencialiai pavojingus daiktus) ir ją optimaliai pritaikyti sergančiajam galėtų ergoterapeutas. Patalpa turi būti tinkamai apšviesta, kad būtų išvengta klaidžiojimo naktį. Žiemą miego ir būdravimo ciklo reguliavimui taikoma šviesos terapija. Sergančiojo aplinkoje turi būti kuo mažiau triukšmo ir kitų dirgiklių. Švenčių metu, pavyzdžiui, per Kalėdas ir Naujuosius metus, aplinką derėtų puošti saikingai, kad ji būtų atpažįstama. Tualeto ir vonios duris vertėtų nudažyti šviesia išsiskiriančia spalva, kad būtų lengviau rasti. Duris, skirtas tik personalui, galima nudažyti maskuojama spalva. Laiptų pakopų kraštus reikėtų pažymėti kontrastinga spalva, laiptų turėklai turi būti tvarkingi, tinkamame aukštyje. Jei veidrodžiai trikdo, juos reikia uždengti. Patalpos turi būti pakankamai erdvios ir su stabiliais baldais, pastatytais taip, kad būtų patogu bendrauti.
Nuotraukos, paveikslai, įvairios puošmenos turi būti atpažįstami, turintys ryšį su praeitimi. Aplinka turi būti gana įvairi, susijusi su garsų, vaizdo, lytėjimo ir uoslės jutimais, kad būtų galima kompensuoti jų netekimą ir išlaikyti likusius sugebėjimus.
Ligos simptomai. Bendravimui su pacientu gali turėti įtakos ne tik atminties pablogėjimas, bet ir kalbos sutrikimai, dažnai pasireiškiantys kartu su demencija, taip pat nesugebėjimas koncentruoti dėmesio, apatija ar nerimas. Iniciatyvos stoka, didėjanti apatija sutrikdo kasdienę veiklą, pacientas mažiau rūpinasi savimi, higiena. Tad kartais net ligos pradžioje jam reikia patarti dėl kasdienės veiklos ir laisvalaikio, kad užsiėmimas teiktų pasitenkinimą. Sergantysis demencija dažnai savo elgesiu stengiasi išreikšti jausmus, taigi net kai elgiasi agresyviai, reikėtų pagalvoti, ką ligonis nori tuo pasakyti. Pirmiausia norint sėkmingai įveikti elgesio problemas reikia nustatyti priežastis. Dažniausiai jas įmanoma tik nuspėti, tačiau tiksliau išsiaiškinus galima labai padėti ligoniui. Pavyzdžiui, jeigu jis yra neramus dėl nepakankamai malšinamo osteoartritinio skausmo ar vargina vidurių užkietėjimas, reikia gydyti šiuos negalavimus.
Efektyvaus bendravimo strategija. Bendraujant reikia stengtis pabrėžti išlikusius paciento sugebėjimus. Demencija žmonėms progresuoja nevienodai, tad medikai ir globėjai bendraudami turi atsižvelgti į besikeičiančią situaciją. Artimieji ir medikai turi pasitelkti visą savo išmonę, kai klausosi sergančiojo ar kalba su juo. Reikia turėti kantrybės laukiant atsakymo į klausimą, nepertraukti paciento pokalbio metu. Jei pritrūksta žodžio, subtiliai pasiūlyti numanomą žodį, kurio pacientas „ieško”. Jei suprantama, ką jis sako, nebūtina siūlyti teisingo žodžio. Niekada neprieštarauti pacientui, nes tai gali sukelti audringą reakciją: riksmą, verksmą, pyktį. Prieš pradedant kalbėti, reikia užmegzti ryšį: kreiptis vardu, stengtis sugauti žvilgsnį. Kalbėti aiškiai, trumpai ir neskubant, maloniu, ramiu tonu, įsijautus į pašnekovo padėtį, aplinkoje neturi būti daug dirgiklių. Kalbėtis reikia atsisukus veidu į pašnekovą, geriausiai – prieš šviesos šaltinį, kad veidas būtų apšviestas. Klausimus formuluoti taip, kad į juos būtų galima atsakyti „taip” arba „ne”. Jei reikia, klausimus ar teiginius pakartoti arba perfrazuoti. Instrukcijos turi būti pakopinės, jei reikia, pakartoti tais pačiais žodžiais. Naudoti neverbalines priemones: klausiant rodyti, liesti, pradėti daryti tai, ko prašoma iš sergančiojo. Svarbu žinoti, kurie žodžiai pacientui žinomi ir stengtis juos dažniau vartoti. Kalbant pabrėžti svarbiausią žodį (pvz., „Prašau, tai JŪSŲ arbata”). Nevartoti vaizdingų ir perkeltinės reikšmės posakių, nes pacientas gali suprasti tiesiogiai. Negatyvius teiginius keisti pozityviais (pvz., užuot sakius „Neikite čia”, sakyti „Eikite čia”). Vengti klausiamosios formos (pvz., „Ar prisimenate, kad…”) arba teiginių „Turėtumėte žinoti, kas jus aplankė”. Nekalbėti prie paciento taip, lyg jo nebūtų. Rodyti pagarbą, meilę ir rūpestį. Nesakyti, kad pacientas neteisus, nekritikuoti ir netaisyti jo. Svarbus neverbalinis bendravimas: žvilgsnis, šypsena ir prisilietimai, nuraminantys ir parodantys, kad paciento klausomasi. Svarbu pajusti jo nuotaiką ir teisingai suprasti emocijas (pvz., kai sergantysis sako laukiantis mamos, gali reikšti, kad jis jaučiasi vienišas, nesaugus ir įsibaiminęs). Paciento dienotvarkė turi būti suplanuota ir neverčianti skubėti.
Pagalba globėjui. Sergančiųjų demencija globai reikia daug pastangų ir laiko. Dažniausiai globėjai irgi yra vyresnio amžiaus, juos kamuoja depresija, pablogėjusi fizinė būklė, socialinė izoliacija, jie irgi vartoja medikamentus. Todėl svarbu rūpintis globėjo sveikata ir gerove. Stresinė globėjo būsena turi įtakos sergančiojo demencija pažintinei funkcijai, elgesiui, funkciniams sugebėjimams, bendravimui. Labiausiai globėjus trikdo nuolatinis klausinėjimas to paties, taigi padėti gali bendravimo strategija. Apmokius jų artimuosius, stresas sumažėja, o bendravimas pagerėja.
Problemos, sunkinančios bendravimą su sergančiaisiais demencija (pagal J. A. Powellą, K. A. Baylesą, Communication disorders in dementia, 1998):
• klausia to paties daugybę kartų;
• sunkiai prisimena vietų pavadinimus;
• sunkiai suvokia televizijos programos eigą;
• sunkiai dalyvauja pokalbyje, kai šneka daugiau žmonių;
• sunkiai prisimena žmonių vardus, pavardes;
• sunkiai palaiko pokalbį;
• žmones vadina neteisingais vardais;
• pradeda ką nors sakyti ir pamiršta;
• apie ką pradėjo kalbėti;
• pasakoja tą pačią istoriją ar informaciją daugybę kartų;
• sunkiai palaiko pokalbį su vienu žmogumi;
• sunkiai prisimena daiktų pavadinimus;
• paprašytas ką nors perduoti šalia esančiajam, perduoda kam nors kitam;
• sunkiai pradeda pokalbį;
• nuklysta nuo pokalbio temos;
• paklausus atsako ne į temą;
• painioja vietovių pavadinimus;
• sunkiai suvokia žodžių prasmę;
• painioja daiktų pavadinimus;
• pokalbio metu netinkamai pakeičia pokalbio temą;
• sąmoningai vengia kalbėti su draugais;
• nesisveikina sutikęs draugus;
• kalbasi su išgalvotais žmonėmis ar daiktais;
• pernelyg įdėmiai žiūri į pašnekovą pokalbio metu;
• naudoja žodžius „na tas”, „kaip vadinasi”, „kaip jis (vadinasi)”;
• kalba pernelyg netinkamu laiku;
• vartoja žodžius, kurie skamba panašiai, kaip žodžiai, kuriuos jis (ji) nori pasakyti, bet turi kitą prasmę;
• vartoja išgalvotus žodžius;
• netinkamose vietose kalba per garsiai;
• kalbėdami prieina per arti;
• kalbėdami vengia žiūrėti į akis.